HONDA legenda: pokario startuolis
Soichiro Honda gimė 1906 metais Hamamatsu mieste. Soichiro mama buvo verpėja, tėvas Gihei – kalvis, turėjęs dviračių remonto dirbtuvę. Dviračiams tampant vis populiaresne didmiesčių susisiekimo priemone, Gihei supirkdavo sulūžusius dviračius Tokijuje, juos remontuodavo ir pardavinėjo. Su technika Soichiro susipažino dar kūdykystėje: jis nuo mažens sukiojosi dirbtuvėse ir padėdavo tėvui.
Baigęs aštuonias klases, 1922 metais Soichiro įsidarbino pameistriu automobilių remonto dirbtuvėse Tokijuje. Ten jis ne tik įgijo mechaniko patirties, bet prisidėjo kuriant lenktynėms skirtus automobilius. Netrukus sekė ir pirma patirtis versle – būdamas 21-erių, Soichiro tapo remonto dirbtuvių Hamamatsu mieste direktoriumi.
Keletą metų Soichiro tobulino stūmoklių žiedus. Tik kai gausybė bandymų baigėsi nesėkme, aštuonias klases baigęs Honda pripažino – jam trūksta teorinių žinių. Iki tol formalų ugdymą Honda laikė nereikalingu. Soichiro įstojo į Hamamatsu technologijų institutą. Tiesa, greitai buvo iš jo išmestas, nes atsisakė laikyti egzaminus. Hondos nuomone, jam reikėjo žinių, o ne diplomo.
Savo produkciją 1936 metais Soichiro bandė tiekti „Toyota” bendrovei. Tiesa, iš 30.000 kokybės inspekcijai pateiktų žiedų vienetų, vos 50 buvo priimti tolesniam vertinimui, ir tik 3 iš jų pripažinti tinkamais naudoti. Prireikė dar poros metų, jog gamybos procesas būtų patobulintas, o Soichiro taptų vienu iš „Toyota” tiekėjų.
II Pasaulinis karas sugriovė Japonijos pramonę. Nesitikėdamas greito atsigavimo, Soichiro pardavė savo bendrovę „Toyota” bei pareiškė, jog ilsėsis mažiausiai metus. Per šį laiką Soichiro užmezgė nemažai reikalingų pažinčių ir subrandino būsimo verslo idėją. 1946 metais įkurtas „Honda Technologijų Institutas”.
Po dešimtmečio, bendrovei tapus vienu didžiausių pasaulio motociklų gamintojų, Honda pristatė „Trijų džiaugsmo principų” filosofiją. Ją darbuotojai turėjo išmokti mintinai:
-Gamybos džiaugsmas. Šis džiaugsmas pažįstamas tik inžinieriui, kai šis kuria kokybiškus, visuomenei reikalingus produktus, pasitelkdamas pažangiausias gamybos priemones.
-Pardavėjo džiaugsmas, kai jis siūlo kokybišką ir žmogui reikalingą HONDA produktą.
-Pirkėjo džiaugsmas, jog jis įsigijo patikimą, kokybišką ir jo poreikius tenkinantį HONDA gaminį.
Soichiro Honda anaiptol nebuvo tipinis Japonijos korporacijos vadovas. Ekscentriškas, neformaliai bendraujantis, o svarbiausia – oficialiai baigęs vos aštuonias klases. Todėl HONDA personalo politika drastiškai skyrėsi nuo kitų didžiųjų Japonijos automobilių gamintojų. Jei „Toyota” inžinieriai ir vadovai buvo baigę prestižinius universitetus, HONDA pirmiausia vertino darbuotojų patirtį ir techninę kompetenciją. Bendrovėje puikiai pritapdavo savamoksliai specialistai, naktis praleisdavę savo garažuose tobulindami automobilius, galintys užrištomis akimis išrinkti ir surinkti motociklą, puikiai žinantys, kokiame variklyje kito gamintojo projektuotojai pridarė klaidų – nes jau buvo jį išardę ir modifikavę. Formaliam išsilavinimui HONDA neteikė didelės vertės. Pirmiausia – aistra darbui, profesinis smalsumas, nepakantumas status quo ir žinios, įgytos per asmeninę patirtį. Daugelis HONDA inžinierių ne tik nebūtų priimti į „Toyota” baltų pirštinių ir kostiumų klubą. Greičiausiai jie net nebūtų įleisti į bendrovės biurą.
Tokia netipinė darbuotojų politika leido bendrovei surinkti geriausius gatvės talentus. Kvalifikuotų ir praktikos užgrūdintų technikų komanda leido bendrovei greičiau kurti naujus produktus, operatyviai taisyti klaidas ir nebijoti eksperimentuoti.
Šiandien nieko nestebina, kai technologijų kompanijos pradedamos garažuose, jų kūrėjai vietoje kostiumų dėvi džinsus ir marškinėlius, o sėkmingai bendrovei sukurti nereikia prestižinio diplomo. Prieš šešis dešimtmečius tai buvo naujiena. HONDA istorija atspindi tipinius šiuolaikinių startuolių bruožus: enterpreneur tipo įkūrėjas, stipri lyderystė, greitas produktų prototipavimas bei įvedimas į rinką ir globali verslo plėtra.